Aha! Jeigu atsakyti trumpai – visur. Įpročiai. Pasirinkimai. “Labai norisi” norai. Šventės. Dovanos. Bausmės. Bežodžiai jausmų prisipažinimai. Įvaizdis (ir veganai irgi). Laimė ir serotoninas. Tai, kas skanu, tai, kas sveika ir tai, kas “ant bangos”. Mityba, ko gero, yra labiau apie psichologiją, negu apie fiziologiją…
Tai, ką dažniausiai valgome, yra ne tai, ką organizmas “išrašo” lyg receptą pagal tai, ko jam reikia šiuo metu (nors labai, labai dažnai tuo teisinamas koks nors “energijos poreikis” – nes “norisi ko nors saldaus. Smegenims!”). Žymiai dažniau tai yra tiesiog tai, ką esame įpratę valgyti. O įpročiai yra tikroji psichologijos pieva. Kaip ir kodėl turime būtent tokius įpročius, diktuoja kultūra, šeimos tradicijos, mūsų pačių gyvenimo reikšmingi įvykiai, maistui (lyginant su kitomis veiklomis) teikiama reikšmė, maistui ir valgymui būdinga aplinka ir aplinkiniai ir dar daug kitų asmeniškų veiksnių. Beje, apie tai, kodėl esame įpratę valgyti būtent taip, dažniausiai negalvojame.Jei renkamės iš keleto galimų pasirinkimų (pats sprendimo priėmimas irgi yra psichologijos srities reiškinys), galutinį sprendimą nulemia nuomonės ir nuostatos, aplinka (kebabų kioskelis gatvėje ar itališkas restoranas su balta krakmolyta staltiese?), valgymui skirtas laikas (“greit ką nors įsimesti”?), jūsų nuomonė apie būsimą aplinkinių žmonių jūsų pasirinkimo vertinimą (tame tarpe ir ar jums jis svarbus iš viso), žinios apie mitybos procesus, maistą ir jo vertę (“nevalgant glitimo, oda taps (…)” ), automatiškai kylančios mintys (“jeigu dabar nepavalgysiu – man bus labai silpna”), sprendimui skirtas laikas… Sprendimas nesirinkti išvis arba rinktis visą laiką tą patį – irgi sprendimas!Maistas gali būti svarbiu gerovės simboliu ir ženklu (Kalėdinė žąsis, sekmadienio blynai, kava su draugėmis ar gimtadienio tortas), gali tapti ir visam gyvenimui užstrigusia bausme (plėvele ant auštančios kakavos… “kol neišgersi – niekur neisi!”), ypatingo dėmesio ar įvaizdžio ženklu (nuo mamos virtinukų ar Valentino šokolado iki desertų su tikrais deimantais). Ypač ryškiai atmintyje įsirežia vaikystėje svarbus maistas, kurį tyčia ar nejučiomis paverčiame savo komforto (ar bausmės) maistu sunkiomis akimirkomis (1).Netgi ten, kur fiziologija turėtų valdyti, psichologijos ausys vis tiek kyšo. Suvalgius riebaus ir saldaus maisto, smegenys apdovanoja mus doze neuromediatoriaus serotonino (2; 3). O mums atrodo – ištinka laimė. Ir tai įvyksta kaskart ir automatiškai, lyg nuspaudus mygtuką. Ir visai nebūtinai todėl, kad jums kaip tik trūko riebaus ir saldaus maisto.Taip kad… galvokit, ką dedat į burną. Ir kodėl. Viskas jūsų galvoje!
Nuoširdžiai jūsų, Šaukštas Proto
——————————————————————————————————
1. If you are good you can have a cookie: How memories of childhood food rules link to adult eating behaviors: https://www.researchgate.net/profile/Rebecca_Puhl/publication/8679359_If_you_are_good_you_can_have_a_cookie_How_memories_of_childhood_food_rules_link_to_adult_eating_behaviors/links/0c96052f38db04e424000000.pdf
2.Serotonin, Eating Behavior, and Fat Intake: http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1002/j.1550-8528.1995.tb00214.x/pdf
3. You Are What You Eat: How Food Affects Your Mood: http://dujs.dartmouth.edu/2011/02/you-are-what-you-eat-how-food-affects-your-mood/#.WJoLPPl969I
Nuotraukos teksto autoriaus. Visos teisės saugomos – bet mielai pasidalinsiu, jeigu paprašysit.