Ar turimas pažadų ir įsipareigojimų kiekis užtikrina didesnę/gilesnę gerovę ateityje? Tyrimų yra visokių, matyt tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Man nesunku įsivaizduoti, kad nuolat atiduodant prioritetą tam, kaip “reikia”, nelieka laiko nei poilsiui, nei laimei. Lygiai kaip nuolat atiduodant prioritetą tam, kaip “noriu”, progresas panašesnis į malimąsi kranto bangų mūšoje. Tarpasmeniniuose santykiuose lyg ir daugiau pozityvo sukuria mažiau pažadų – gal tai susiję su tuo, kad nesame linkę tikėti pažadais, gal labiau vertiname spontaniškai teikiamą pagalbą (dažniau maloniai nustembame gavę, todėl ilgiau pozityviai tai prisimename).
Tada kyla kitas klausimas – kodėl į poros santykių tradicijas, kaip esminį elementą, inkrustuojame pasižadėjimą būti kartu varge ir džiaugsme?… Jeigu tai neveikia? Ar veikia? Vienas iš tyrimų priartėja prie, man regis, svarbaus aspekto – pasižadėjimai turi apimti ir tai KAIP mes tai darysime. Arba mes turime atrasti ir/ar aptarti tuos būdus. Antraip jie pasižadėjimai nieko nereiškia.
Pažadai yra populiarus manipuliavimo įrankis, ypač, kai kalboje įpinami absoliučias situacijas apibūdinantys žodžiai. Man labia peršasi pavyzdys “pažadėk, kad niekada nepyksi ant manęs”, ar labiau romantinis “pažadėk, kad visada mane mylėsi”. Pažadėti atrodo paprasta ir labai miela, bet išlaikyti tokių pažadų neįmanoma, ir tai labai derlinga dirva ateities priekaištams.
Jei sunku keltis, atrodo, kad slegia nuovargis, neatsimerkia akys – gali būti, kad tai tik per žemas spaudimas. Miego metu spaudimas natūraliai nukrenta, o pabudus jam reikia laiko “įsisiūbuoti” (nebent pabundate nuo labai garsaus žadintuvo, tokio,kaip aš turėjau jaunystėj, tada kasryt pašokdavau didžiulėje panikoje). Pamankštinkite rankų ir kojų pirštus, giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, pasitrinkite veidą delnais, gerai pasirąžykite, įsijunkite ryškią šviesą, jei tamsu – taip spaudimas pakils, ir galbūt atsikelti bus lengviau!
Skaitmeninės priklausomybės – auganti tyrimų sritis kibernetinės arba skaitmeninės psichologijos srityje. Tai impulsų kontrolės sutrikimas, pasireiškiantis obsesiniu ir pertekliniu elektroninių įrenginių, skaitmeninių technologijų ir platformų (interneto, kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų, mobiliųjų įrenginių) naudojimu.
Gimininga terapijos šaka – MBCT (Mindfullness Based Cognitive Therapy), dėmesingumu grįsta kognityvinė terapija derina dėmesingumo ir kognityvinės terapijos minčių, emocijų ir elgesio valdymo technikas tam, kad kad išvengti pakartotinio depresijos pasireiškimo. Nors man atrodo, kad galima teigti ir “kad išvengti įvairių psicholognių sunkumų”.
Akademiniai šio termino tyrimai fokusuojasi į štai ką: meilė sau sudaryta iš keturių komponentų, savęs suvokimo, savivertės, savigarbos ir rūpinimosi savimi.
Savęs suvokimas yra gebėjimas pastebėti, įvardinti, atskirti savo mintis, suprasti kokį poveikį jos daro emocijoms, ir kaip šios emocijos verčia mus jaustis. Ar žinote, kas priverčia jus elgtis impulsyviai? Iš kur tos mintys kyla ir kodėl? Kodėl jus jos verčia elgtis būtent taip? Tokius pat klausimus galima užduoti apie laimę. Tai nėra gebėjmas eturėti emocijų ar turėti vient tik pozityvias emocijas. Greičiau tai gebėjimas jausti viską ir panaudoti kylančias emocijas geriausiu ir sau palankiausiu įmanomu būdu.
Aha! Jeigu atsakyti trumpai – visur. Įpročiai. Pasirinkimai. “Labai norisi” norai. Šventės. Dovanos. Bausmės. Bežodžiai jausmų prisipažinimai. Įvaizdis (ir veganai irgi). Laimė ir serotoninas. Tai, kas skanu, tai, kas sveika ir tai, kas “ant bangos”. Mityba, ko gero, yra labiau apie psichologiją, negu apie fiziologiją…
Tai, ką dažniausiai valgome, yra ne tai, ką organizmas “išrašo” lyg receptą pagal tai, ko jam reikia šiuo metu (nors labai, labai dažnai tuo teisinamas koks nors “energijos poreikis” – nes “norisi ko nors saldaus. Smegenims!”). Žymiai dažniau tai yra tiesiog tai, ką esame įpratę valgyti. O įpročiai yra tikroji psichologijos pieva. Kaip ir kodėl turime būtent tokius įpročius, diktuoja kultūra, šeimos tradicijos, mūsų pačių gyvenimo reikšmingi įvykiai, maistui (lyginant su kitomis veiklomis) teikiama reikšmė, maistui ir valgymui būdinga aplinka ir aplinkiniai ir dar daug kitų asmeniškų veiksnių. Beje, apie tai, kodėl esame įpratę valgyti būtent taip, dažniausiai negalvojame.Jei renkamės iš keleto galimų pasirinkimų (pats sprendimo priėmimas irgi yra psichologijos srities reiškinys), galutinį sprendimą nulemia nuomonės ir nuostatos, aplinka (kebabų kioskelis gatvėje ar itališkas restoranas su balta krakmolyta staltiese?), valgymui skirtas laikas (“greit ką nors įsimesti”?), jūsų nuomonė apie būsimą aplinkinių žmonių jūsų pasirinkimo vertinimą (tame tarpe ir ar jums jis svarbus iš viso), žinios apie mitybos procesus, maistą ir jo vertę (“nevalgant glitimo, oda taps (…)” ), automatiškai kylančios mintys (“jeigu dabar nepavalgysiu – man bus labai silpna”), sprendimui skirtas laikas… Sprendimas nesirinkti išvis arba rinktis visą laiką tą patį – irgi sprendimas!Maistas gali būti svarbiu gerovės simboliu ir ženklu (Kalėdinė žąsis, sekmadienio blynai, kava su draugėmis ar gimtadienio tortas), gali tapti ir visam gyvenimui užstrigusia bausme (plėvele ant auštančios kakavos… “kol neišgersi – niekur neisi!”), ypatingo dėmesio ar įvaizdžio ženklu (nuo mamos virtinukų ar Valentino šokolado iki desertų su tikrais deimantais). Ypač ryškiai atmintyje įsirežia vaikystėje svarbus maistas, kurį tyčia ar nejučiomis paverčiame savo komforto (ar bausmės) maistu sunkiomis akimirkomis (1).Netgi ten, kur fiziologija turėtų valdyti, psichologijos ausys vis tiek kyšo. Suvalgius riebaus ir saldaus maisto, smegenys apdovanoja mus doze neuromediatoriaus serotonino (2; 3). O mums atrodo – ištinka laimė. Ir tai įvyksta kaskart ir automatiškai, lyg nuspaudus mygtuką. Ir visai nebūtinai todėl, kad jums kaip tik trūko riebaus ir saldaus maisto.Taip kad… galvokit, ką dedat į burną. Ir kodėl. Viskas jūsų galvoje!
